KAIP IŠGIRSTI, KĄ SAKO MŪSŲ VAIKAI?

Mokėjimas išklausyti vaiką lemia mūsų santykius su juo ir be abejo, didina vaiko savigarbos jausmą, nes vaikas, kuris jaučia, kad tėvai ar kiti suaugusieji jį išklauso ir supranta, labiau pasitiki savimi ir geriau save vertina. Tėvai dažnai skundžiasi, kad jų vaikas uždaras, nieko nepasakoja apie save, kaip sekasi mokykloje, kaip jis jaučiasi. Kad galėtume padėti vaikui, labai svarbu rasti kelią į jo širdį, paskatinti jį išsikalbėti, išsipasakoti.

Kas trukdo tėvams išklausyti vaiką?

Pokalbiai su vaikais neretai nuvertinami, jiems vis trūksta laiko arba jie apsiriboja klausimais „Kaip sekėsi mokykloje?“, „Kokius pažymius gavai?“. Norint atsakingai ugdyti vaiką, būtina mokytis tinkamai su juo kalbėtis, taip ugdant ir paties vaiko bendravimo kultūrą ir įgūdžius.

Dažniausiai tėvai kalba vaikams, tačiau ne su vaikais. Kalbėdami su vaikais, tėvai taip pat neišvengia klaidų, todėl pokalbiai būna beprasmiai ir pasibaigia tėvų išvada, kad „Aš ir kalbu su juo, ir aiškinu, bet nieko nepadeda, jis/ji tarsi manęs negirdi“. Tai reiškia tik vieną – reikia mokytis tinkamai išklausyti. Tam reikėtų išmokti:

1. Atsisakyti išankstinių nuostatų. Kalbėdami su vaikais tėvai neretai mano, kad žino, ką pasakys vaikas, kodėl taip pasakys, kodėl jam taip atrodo ir pan. Iš anksto tarsi klijuojama etiketė: „vėl verkšlens“, „vėl meluos“, „na ir juokingos tos vaiko problemos“ ir pan. Norint išgirsti vaiką, reikia klausytis to, ką jis sako, klausti savęs „kodėl?“ – kodėl jis taip pasielgė, kas jį paskatino padaryti kažką vienaip ar kitaip, kas vaikui svarbu ir pan.

2. Nemenkinti vaiko žodžių. Vaiko pasaulis – tai atradimų, smalsumo ir nepakartojamai puikių idėjų erdvė. Vaikai pasakoja ir pasitiki tais žmonėmis, kurie savo elgesiu parodo jiems, kad vaiko pasakytos mintys įdomios ir svarbios. Taip, jos gali būti klaidingos, tačiau tai ne priežastis išjuokti ir žeminti vaiką. Tai – gera galimybė kartu paskaityti knygas, pavartyti enciklopedijas, paieškoti faktų. Be to, vaikams tikrai skaudu, kai niekas pasaulyje, net tokie artimi žmonės kaip tėvai, nenori jų suprasti ir paguosti, kai atstumia draugai, miršta kačiukas, kiti vaikai išjuokia mėgstamą dainininką. Vaikams tai svarbios emocijos, todėl reikia rimtai priimti vaiko mintis, neišjuokti jų, nemenkinti pasakant, kad tai „kvailystės, o ne problemos ir kad geriau jau vaikas užsiimtų naudingu darbu“.

3. Sugebėti sutelkti dėmesį. Jei jau kalbatės su vaiku, negalvokite apie tai, ką ruošite pietums, kuo apsivilkti einant rytoj į darbą, kur padėjote mašinos raktus ir t.t. Blogi klausytojai esame ir tada, kai blogai jaučiamės ar esame pavargę. Norint tinkamai išklausyti ir išgirsti vaiką, dėmesį reikėtų kreipti į tai, ką jis sako, parodyti, kad nuoširdžiai priimame jo žodžius, girdime, ką vaikas sako.

 

KAS TRUKDO VAIKAMS KALBĖTIS ?

Netinkamos tėvų reakcijos, kurios stabdo vaikų norą išsipasakoti:

1. Grasinimai: „Daryk, ką sakau, kitaip neišleisiu į lauką“

2. Paliepimai: „Žygiuok į savo kambarį ir nesirodyk, kol visko nepadarysi“

3. Nekonstruktyvi kritika: „Tu niekada nesugebi tinkamai atlikti matematikos

užduočių“

4. Gėdinimas: Aš tavo vietoje negalėčiau į akis pažiūrėti“

5. Kvotimas: „Kodėl tu taip elgeisi? Tai ko po galais ten ėjai?“

6. Pamokslavimas: „Tu privalai gerai mokytis, nes jei nesimokysi, užaugęs

gatves šluosi“

7. Moralizavimas: „Tavo elgesys tau nedaro garbės“

8. Vengimas: „Geriau nekalbėkim apie tai”, “Neturiu laiko apie tai kalbėti“

9. Raminimas: „Ai, neimk į galvą, tai nieko svarbaus, praeis“

10. Linksminimas (pernelyg įkyrus, menkinant vaiko problemą): „Baik ašaroti

dėl tokios nesąmonės, bėk geriau su draugais žaisti“

11. Įtikinėjimas, paremtas moralizavimu: „Tavo dabartinė situacija – logiška, to

ir reikėjo tikėtis“

12. Įkyrus patarinėjimas: „Aš geriau žinau, kaip elgtis tokioje situacijoje. Turiu

patirties, nes esu suaugęs“

13. Diagnozavimas: „Tokiu savo elgesiu tu nori įžeisti mane“

14. Lyginimas: „Tu niekada nebūsi toks, kaip brolis“.

 

 

Kaip klausytis vaiko?

  1. Rasti pokalbiui tinkamą vietą ir laiką. Pokalbį reikia pradėti tik tada, kai žinote, jog turėsite pakankamai laiko, niekur nereikės skubėti. Išjunkite radiją, televizorių ir visą, kas  blaško dėmesį. Atsisėsti reikia taip, kad vaiko ir Jūsų akys būtų viename lygyje ir kad gerai vienas kitą matytumėte. Stebėkite ir kūno kalbą: palinkite į vaiką, „neužsidarykite“ sukryžiuodami rankas ant krūtinės.
  2. Būti susidomėjusiam ir tai parodyti. Labiausiai vaiką kalbėti padrąsina nuoširdus rūpestis, rodomas dėmesys ir gyvas smalsumas.
  3. Neskubėti. Reikia vengti skubotų išvadų ir stereotipinių vertinimų. Prieš užduodant klausimą, ar pasakant savo nuomonę, reikia gerai apgalvoti žodžius.
  4. Sekti pagrindinę mintį. Nereikia pervertinti detalių ir kabinėtis prie smulkmenų.
  5. Stengtis suprasti. Svarbiausia – pakilti iki vaiko lygio ir pasistengti suprasti jo požiūrį, įsitikinimus, poreikius, net jei jiems ir nepritariate. Juk ir Jums ne visada ir ne visi pritaria. Paprasčiausiai kiekvienas žmogus turi teisę matyti ir suvokti pasaulį individualiai.
  6. Nepamirškite jausmų. Pokalbio metu sekite vaiko jausmus. Dažnai jausmai, o ne faktai yra pagrindinis pranešimas. Taip pat ir kūno kalba – mimika, poza, gestai – kalba garsiau negu žodžiai.

Paruošė psichologė Lina Gudaitė